Perfekcionizmas dažnai pristatomas kaip siekio būti geriausiu išraiška, kaip variklis, skatinantis mus tobulėti, siekti aukščiausių standartų ir niekada nesustoti pusiaukelėje. Tačiau šis, iš pirmo žvilgsnio, pozityvus bruožas turi ir tamsiąją pusę. Ką iš tiesų reiškia nuolatinis siekis būti tobulam? Ir kokia yra šio siekio kaina?
Kas yra perfekcionizmas?
Perfekcionizmas – tai asmenybės bruožas ar elgesio modelis, kai žmogus sau (o kartais ir kitiems) kelia itin aukštus, neretai nepasiekiamus standartus. Perfekcionistas dažnai vertina save per pasiekimų prizmę, bijo nesėkmių, kritikos, o klaidos suvokiamos kaip asmeninis pralaimėjimas, netgi gėda.
Svarbu atskirti sveiką siekį tobulėti nuo destruktyvaus perfekcionizmo. Pastarasis dažnai pagrįstas baime – būti nepakankamai geru, būti atstumtam ar nuvertintam.
Ką prarandame siekdami tobulybės?
1. Laiką ir energiją
Perfekcionistai neretai ilgai užtrunka atlikdami užduotis – ne todėl, kad trūksta įgūdžių, bet todėl, kad siekia idealaus rezultato. Net smulkmenos, kurios kitiems būtų nesvarbios, gali būti tobulinamos iki begalybės. Tai veda prie perdegimo, nuovargio, ir dažnai – neefektyvumo. Užuot judėję į priekį, perfekcionistai įstringa detalėse.
2. Kūrybiškumą ir spontaniškumą
Kūryba reikalauja rizikos, eksperimentų, klaidų ir netikėtumų. Perfekcionistas, bijodamas suklysti ar padaryti „nepakankamai gerai”, dažnai blokuoja savo spontaniškumą. Taip gali būti prarasta daugybė kūrybinių idėjų ar iniciatyvų, kurios galėjo išaugti į ką nors ypatingo.
3. Vidinę ramybę
Nuolatinė savikritika, lyginimasis su kitais ir baimė nesėkmės gali sukelti vidinę įtampą, nerimą, o ilgainiui – depresiją. Perfekcionistai retai jaučiasi patenkinti savimi, nes jų „kartelė” nuolat kyla aukštyn.
4. Santykius su kitais
Perfekcionistai gali būti labai reiklūs ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Tai gali lemti konfliktus, nusivylimą, emocinį atitolimą. Santykiai, paremti kritika ar nepasitenkinimu, ilgainiui nukenčia. Be to, nuolatinė baimė būti netobulu trukdo atvirumui ir nuoširdumui santykiuose.
5. Drąsą veikti
Perfekcionistai dažnai atideda veiksmus ar sprendimus, jei nesijaučia pasiruošę „100%“. Taip gali būti prarandamos karjeros galimybės, santykių pradžios ar asmeninio augimo šansai. Dėl baimės nepasisekti kai kurie žmonės niekada neišdrįsta žengti pirmojo žingsnio.
Iš kur kyla perfekcionizmas?
Perfekcionizmo šaknys dažnai glūdi vaikystėje – auklėjime, lūkesčiuose, patirtoje kritikoje ar pagyrimų sąlygose (pvz., „tu geras, kai elgiesi tinkamai“). Taip pat įtakos gali turėti kultūra, kurioje idealizuojami pasiekimai, grožis, produktyvumas. Socialinė medija, rodanti tik „blizgančias“ gyvenimo puses, dar labiau stiprina iliuziją, kad reikia būti tobulam.
Kaip išmokti atsikratyti žalingo perfekcionizmo?
1. Leiskite sau klysti
Klaidos yra augimo dalis. Prisiminkite, kad net sėkmingiausi žmonės susiduria su nesėkmėmis – jos formuoja charakterį ir moko vertingų pamokų.
2. Praktikuokite „pakankamai gerai“ principą
Ne viskas turi būti tobula. Kartais „pakankamai gerai“ yra būtent tai, ko reikia, kad judėtumėte pirmyn.
3. Stebėkite savo mintis
Atpažinkite perfekcionistines mintis – „jei nebus tobula, neverta pradėti“ – ir pakeiskite jas konstruktyvesnėmis: „aš galiu pabandyti, net jei nebus idealiai.“
4. Vertinkite procesą, o ne tik rezultatą
Skirkite dėmesio tam, kaip jaučiatės veikdami, ką išmokstate, ką patiriate – tai neretai svarbiau nei pats galutinis tikslas.
5. Ieškokite pagalbos
Jei perfekcionizmas tampa kliūtimi kasdieniame gyvenime, verta pasikalbėti su psichologu. Kognityvinė elgesio terapija gali padėti pakeisti neadekvačius lūkesčius sau.
Apibendrinimas
Perfekcionizmas nėra vien tik stiprybė ar silpnybė – tai sudėtingas reiškinys, kuris gali tiek skatinti augimą, tiek jį slopinti. Svarbiausia – atpažinti, kada siekis būti geresniam tampa našta, kada noras viską padaryti nepriekaištingai ima trukdyti gyventi visavertį gyvenimą. Tobulumas yra iliuzija, o gyvenimas – ne vertinimo lentelė, bet kelionė, kupina klaidų, netikėtumų ir žavesio. Tik išdrįsę būti netobuli galime iš tiesų būti laisvi.
