Muzika lydi žmoniją nuo neatmenamų laikų. Nors iš pirmo žvilgsnio muzika gali atrodyti kaip grynai kultūrinis reiškinys ar pramoga, šiuolaikinis neuromokslas vis labiau atskleidžia, kad mūsų smegenys yra ypatingai jautrios muzikai – tiek fiziologiškai, tiek emociškai. Bet kodėl taip yra? Kodėl muzika gali sukelti euforiją, liūdesį, nostalgiją ar net šiurpuliukus? Šiame straipsnyje apžvelgsime, ką apie muzikos poveikį smegenims sako mokslas.
Muzika ir smegenų atlygio sistema
Vienas iš pagrindinių atsakymų į klausimą, kodėl muzika tokia maloni, slypi mūsų atlygio sistemoje. Tyrimai parodė, kad klausant mėgstamos muzikos aktyvuojasi dopamino išskyrimas – tas pats neuromediatorius, kuris veikia valgant skanų maistą, mylintis ar net vartojant tam tikras priklausomybę sukeliančias medžiagas.
Kanados neuromokslininkė Valorie Salimpoor atliko žymų tyrimą, kurio metu žmonės klausėsi muzikos, kuri jiems sukeldavo „šiurpuliukus“ (angl. chills). Tyrimo metu fMRI skenavimo pagalba buvo stebima, kad būtent tuo metu suaktyvėja ventralinis striatumas, susijęs su malonumu ir atlygiu. Dopamino pikas įvykdavo tiek prieš kulminacinį muzikos momentą (lūkesčio fazėje), tiek jį pasiekus – tai rodo, kad muzika geba veikti tiek mūsų laukimą, tiek patį emocinį pasitenkinimą.
Muzika – emocinis kalbos atitikmuo?
Neuromokslininkai vis dažniau kalba apie tai, kad muzika yra emocinė kalba. Nors ji neturi žodžių (nebent su tekstu), ji geba perteikti emocijas labai tiksliai. Klausydamiesi liūdnos ar džiaugsmingos muzikos, mūsų limbinė sistema – ypač amygdala ir hipokampas – aktyviai reaguoja. Tai tie smegenų centrai, kurie apdoroja emocijas ir prisiminimus.
Tyrimai rodo, kad net kūdikiai, kurie dar nesupranta kalbos, reaguoja į muzikos nuotaiką: lėta, minorine tonacija paremta muzika juos raminą, o greita ir mažorine tonacija – džiugina. Tai rodo, kad muzika gali veikti tiesiogiai, aplenkiant kalbinius centrus.
Muzika ir atmintis
Dar vienas svarbus aspektas – muzika glaudžiai susijusi su atmintimi. Daug kam pažįstama situacija, kai tam tikra daina sugrąžina į praeitį, primena konkretų įvykį ar žmogų. Tai vyksta todėl, kad hipokampas, atsakingas už ilgalaikę atmintį, glaudžiai bendradarbiauja su garsine žieve ir emocijų centrais.
Įdomu, kad net Alzheimerio liga sergantys pacientai, praradę gebėjimą atpažinti artimuosius ar kalbėti, dažnai prisimena dainas iš savo jaunystės. Tai rodo, kad muzikinė atmintis kartais gali būti atsparesnė nei kitos atminties formos.
Muzikos poveikis motorikai ir koordinacijai
Muzika ne tik veikia emocijas, bet ir judėjimo centrus. Būtent todėl dažnai norisi šokti pagal ritmą. Bazaliniai ganglijai, smegenėlės ir motorinė žievė aktyvuojasi, kai klausomės muzikos, ypač ritmingos. Dėl to muzika dažnai naudojama reabilitacijoje – pavyzdžiui, padedant žmonėms po insulto atgauti vaikščiojimo ritmą ar Parkinsono liga sergantiems pagerinti judesių koordinaciją.
Ar muzika formavo žmogaus smegenis?
Kai kurie mokslininkai, pavyzdžiui, žymus neuromokslininkas Daniel Levitin, kelia hipotezę, kad muzika galėjo turėti evoliucinę reikšmę – padėti žmonėms telktis į grupes, sinchronizuoti veiksmus (pvz., medžioklėje ar šokyje), raminti kūdikius ar net palengvinti kalbos atsiradimą.
Muzika – tai universali žmonijos savybė. Nėra nė vienos kultūros, kurioje nebūtų kažkokios muzikinės raiškos formos. Šis universalumas leidžia manyti, kad muzika gali būti „įrašyta“ į mūsų smegenų struktūrą, kaip giliai įsišaknijęs socialinis ir emocinis mechanizmas.
Apibendrinimas
Neuromokslas rodo, kad muzika nėra tiesiog maloni pramoga – ji giliai įaudžiama į mūsų smegenų architektūrą. Nuo dopamino pliūpsnių ir emocijų, iki atminties, judėjimo ir socialinės sąveikos – muzika veikia mus visapusiškai. Galbūt todėl ir sakoma, kad muzika – tai sielos kalba. O šiuolaikinis mokslas vis dažniau šiai poetinei minčiai randa labai konkretų biologinį pagrindą.
