
Mūsų vaikystė – tai ne tik prisiminimų rinkinys, bet ir galingas pagrindas, formuojantis mūsų pasaulėžiūrą, įpročius, santykius ir net sprendimų priėmimo būdus suaugus. Tyrimai rodo, kad tai, ką patiriame pirmaisiais gyvenimo metais, turi ilgalaikę įtaką mūsų emociniam stabilumui, pasitikėjimui savimi, profesiniams pasirinkimams ir net santykių kokybei. Taigi, kaip vaikystė veikia mūsų sprendimus suaugusiųjų gyvenime?
1. Ankstyvieji santykiai – pasitikėjimo pagrindas
Vaikystėje užsimezgę santykiai su tėvais, globėjais ar kitais artimais žmonėmis formuoja mūsų pasitikėjimo modelį. Jei vaikas augo aplinkoje, kurioje jautėsi mylimas, saugus ir išklausytas, jis greičiausiai išmoks pasitikėti savimi ir kitais. Tokie žmonės suaugę dažniau priima racionalius sprendimus, pasveria rizikas ir nebijo iššūkių.
Priešingai, jei vaikystėje trūko dėmesio, emocinio ryšio ar patirta atstūmimo, gali susiformuoti nepasitikėjimo modelis, kuris vėliau trukdo pasitikėti kitais, priimti sprendimus be baimės ir pervertinti grėsmes net ten, kur jų nėra.
2. Auklėjimas ir sprendimų laisvė
Ar vaikui buvo leidžiama rinktis, išreikšti nuomonę, klysti ir mokytis iš klaidų? Vaikystėje turėta laisvė eksperimentuoti ir spręsti ugdo atsakomybės jausmą ir savarankiškumą. Tokie žmonės suaugę labiau pasitiki savo pasirinkimais, geba priimti sprendimus net sudėtingose situacijose.
Tuo tarpu itin kontroliuojantis arba autoritarinis auklėjimas gali išugdyti baimę klysti, nesaugumo jausmą ir priklausomybę nuo kitų nuomonės. Tai dažnai lemia pasyvumą, sprendimų vengimą arba sprendimų priėmimą tik tam, kad įtiktų aplinkiniams.
3. Emocinė aplinka ir sprendimų emocingumas
Vaikystėje išmokstame, kaip tvarkytis su emocijomis. Jei vaiko emocijos buvo pripažįstamos ir tinkamai nukreipiamos, jis išmoksta atpažinti jausmus ir valdyti juos konstruktyviai. Suaugus tokiems žmonėms lengviau atskirti emocinius impulsus nuo logiškų sprendimų, nes jie nesivadovauja vien emocijomis.
Tačiau jei vaiko emocijos buvo ignoruojamos, slopinamos ar baudžiamos, suaugęs žmogus gali turėti sunkumų valdant stresą, pyktį ar liūdesį. Sprendimai tokiu atveju dažnai būna impulsyvūs arba visiškai užslopinami.
4. Savivertė ir pasirinkimų drąsa
Vaikystėje susiformuoja pagrindas mūsų savivertei. Ar jautėmės pakankamai geri? Ar buvome skatinami bandyti, net jei nepasiseka? Aukšta savivertė leidžia suaugus drąsiai priimti sprendimus, imtis atsakomybės už savo gyvenimą, keisti kryptį, kai reikia.
Žema savivertė dažnai lemia abejones, nuolatinį pritarimo poreikį, baimę suklysti, todėl sprendimai gali būti atidėliojami arba priimami kitų įtakoje.
5. Vaikystės traumų poveikis
Vaikystės traumos – fizinės, emocinės ar psichologinės – palieka gilų pėdsaką pasąmonėje. Nors sąmoningai galime apie jas nebegalvoti, jos gali tyliai daryti įtaką mūsų sprendimams. Pavyzdžiui, žmogus, vaikystėje dažnai kritikuotas, suaugęs gali vengti atsakingų pozicijų, kad tik išvengtų galimos nesėkmės.
Psichologai pabrėžia, kad vaikystės žaizdos neišnyksta savaime, bet jas galima suprasti, perdirbti ir transformuoti, kad jos netrukdytų sąmoningam ir brandžiam sprendimų priėmimui.
Kaip padėti sau?
Nors vaikystė turi didelę įtaką, tai nereiškia, kad esame pasmerkti kartoti tas pačias schemas. Svarbiausia – sąmoningumas. Štai keletas būdų, kaip gerinti sprendimų priėmimą suaugus:
Refleksija: pasvarstykite, ar jūsų dabartiniai sprendimai kyla iš jūsų norų ar iš senų vaikystės įsitikinimų.
Psichoterapija: pokalbiai su specialistu gali padėti atpažinti pasikartojančius modelius ir juos keisti.
Vidinio vaiko darbas: praktikos, kurios padeda užmegzti ryšį su savo „vidiniu vaiku“, gali išgydyti senas žaizdas ir išlaisvinti naujas pasirinkimo galimybes.
Sąmoningas pasirinkimas: treniruokitės priimti sprendimus sąmoningai – ne iš baimės, bet iš noro augti.
Išvada
Vaikystė – tai pamatas, ant kurio statomas mūsų suaugusiųjų gyvenimas. Kuo geriau pažinsime savo vaikystės įtaką, tuo sąmoningesni galėsime būti kasdieniuose pasirinkimuose. Tik taip galime kurti gyvenimą, kuriame sprendimus priimame ne iš baimės ar žaizdų, o iš vidinės laisvės ir brandos.