Nors dažniausiai girdime apie skandalingus tyrimus, teismus ar politikų atstatydinimus, kai kurios aferos Lietuvoje praeina tyliai – beveik nepastebėtos plačiosios visuomenės. Jos vyksta metų metus, dažnai apsisukusios apie milijonus eurų ar sistemingą poveikį visuomenei. Šiame straipsnyje apžvelgsime kelias didžiausias aferas Lietuvoje, kurios ne visada pateko į pirmuosius naujienų puslapius, tačiau turėjo milžiniškų pasekmių.
1. „Tylioji“ viešųjų pirkimų karuselė
Viešieji pirkimai – viena iš labiausiai pažeidžiamų sričių, kur slapti susitarimai, pertekliniai įkainiai ar „savų įmonių“ laimėjimai tampa kasdienybe. Skirtingų valstybinių institucijų ar savivaldybių lėšos dešimtmečiais buvo nukreipiamos per „draugiškas“ įmones, kurios teikdavo paslaugas už kelis kartus didesnes kainas nei rinkoje.
Dažnas atvejis – kai konkursai būdavo „pritaikyti“ vienam tiekėjui, o jų vertė – keli šimtai tūkstančių ar net milijonai eurų. Tokie atvejai retai kada pasiekia žiniasklaidos viršūnes, nes procesai užmaskuoti dokumentų ir taisyklių gausoje.
2. Savivaldybių įmonių „nematomos“ machinacijos
Savivaldybėms priklausančios įmonės – nuo vandens tiekimo iki komunalinių paslaugų – yra viena iš labiausiai netransparentiškų sričių Lietuvoje. Daugelyje jų metai iš metų dirba tie patys vadovai, o valdybos nariais paskiriami politikų ar valdininkų artimieji. Įmonės dažnai tampa „atlygio vieta“ už lojalumą ar tylą.
Kai kurios šios įmonės deklaruoja nuostolius, bet tuo pat metu moka vadovams dešimtis tūkstančių eurų premijų, vykdo prabangias komandiruotes ar įsigyja paslaugas iš susijusių įmonių.
3. Aferos su ES paramos lėšomis
Europos Sąjungos struktūrinė parama – dar viena „tyli“ pinigų plovimo zona. Lietuvoje už ES pinigus buvo įgyvendinti tūkstančiai projektų – nuo kaimo turizmo sodybų iki verslo inkubatorių. Tačiau dalis jų – fiktyvūs arba suklastoti.
Yra atvejų, kai kaimo turizmo sodyba buvo įrengta tik formaliai, o realiai ten gyveno šeima ar giminės. Verslo paramos lėšos būdavo panaudojamos įsigyti automobiliams, buitiniai technikai ar net asmeninėms išlaidoms. Tai – ne pavieniai atvejai, o sisteminiai reiškiniai, kurie neretai baigdavosi… be pasekmių.
4. „Tylūs“ bankrotai su išneštais milijonais
Kai kurios Lietuvos įmonės specialiai vedamos į bankrotą, tuo metu per tarpininkus išvedant turimą turtą ar pinigus. Tokie atvejai dažnai lieka šešėlyje – kreditoriai negauna nei cento, darbuotojai paliekami be atlyginimų, o savininkai po kelerių metų atidaro naujas įmones… ir viskas kartojasi iš naujo.
Nors tokios aferos oficialiai vadinamos „nesėkmingu verslu“, realybėje tai – sąmoningai planuojami veiksmai, kuriems užkirsti kelią dažnai pritrūksta politinės valios arba tyrimo resursų.
5. Informacijos kontrolė – nematoma galia
Viena iš didžiausių, bet mažai aptariamų aferų Lietuvoje – informacijos valdymas. Kai kurios didžiosios žiniasklaidos priemonės yra priklausomos nuo reklamos ar rėmimo iš viešojo sektoriaus, todėl kai kurios temos – ypač susijusios su politikais, verslo struktūromis ar „įtakingais“ asmenimis – tiesiog nepublikuojamos.
Tai – ne tiesioginė cenzūra, o tylus sutarimas: „rašome apie tai, kas naudinga“. Tokiu būdu visuomenė dažnai nemato viso paveikslo ir nežino, kas iš tiesų vyksta valstybėje.
Kodėl šios aferos liko nepastebėtos?
Sudėtingi mechanizmai – dauguma aferų vyksta per teisėtai atrodančius procesus: konkursus, pirkimus, projektus.
Informacijos trūkumas – žiniasklaida arba nespėja, arba neturi galimybių tirti giliau.
Visuomenės abejingumas – kol tai tiesiogiai neliečia mūsų kišenės, mes dažnai nesigiliname.
Išvados: ar vis dar galima kažką pakeisti?
Taip, tačiau būtina:
Reikalauti daugiau skaidrumo iš institucijų.
Aktyviau dalyvauti viešajame gyvenime (pvz., domėtis, kam skiriamos lėšos).
Palaikyti tiriamąją žurnalistiką ir nepriklausomus informacijos šaltinius.
Tik nuosekli visuomenės kontrolė ir domėjimasis padės išvengti situacijų, kai didžiausios aferos praeina… nepastebėtos.
