Žmonijos istorijoje daugelis kartų buvo įsitikinusios, kad egzistuoja kažkas daugiau nei penki pojūčiai – rega, klausa, uoslė, skonis ir lytėjimas. Ne vienas žmogus yra teigęs pajutęs artėjančią nelaimę, galėjęs „nujausti“ kito žmogaus ketinimus arba jautęs, kad kažkas jį stebi, nors jokių aiškių įrodymų nematyti. Tokie potyriai dažnai priskiriami vadinamajam šeštajam pojūčiui. Bet ar šis jausmas turi mokslinį pagrindą? Ar tai tik mūsų vaizduotės žaismas?
Ką iš tiesų reiškia „šeštasis pojūtis“?
Populiariame kultūriniame kontekste šeštasis pojūtis dažnai siejamas su antgamtiniais gebėjimais – ekstrasensoriniu suvokimu (ESP), aiškiaregyste ar net telepatija. Tačiau mokslinėje literatūroje „šeštasis pojūtis“ apibrėžiamas kur kas konkrečiau ir natūraliau – tai papildomi žmogaus gebėjimai gauti informaciją apie aplinką ne per tradicinius penkis pojūčius.
Vienas žinomiausių pavyzdžių – propriorecepcija. Tai gebėjimas jausti savo kūno padėtį erdvėje. Pavyzdžiui, užsimerkę galime pakelti ranką virš galvos ir žinome, kur ji yra, nors jos nematome – tai ne rega, o vidinis kūno pojūtis. Mokslininkai šį gebėjimą neretai vadina „šeštuoju pojūčiu“.
Kiti dažnai pamirštami, bet tikri pojūčiai:
Vestibuliarinis pojūtis – pusiausvyros jutimas, padedantis išlaikyti stabilumą.
Nocicepcija – skausmo jutimas.
Interocepcija – vidinių kūno signalų jutimas (alkio, troškulio, širdies plakimo, temperatūros suvokimas iš vidaus).
Nuojauta – tikras pojūtis ar psichologinė iliuzija?
Kai žmonės kalba apie šeštąjį pojūtį, jie dažnai turi omenyje „nuojautą“ – jausmą, kuris tarsi perspėja apie kažką, ko dar neįvyko, ar leidžia suvokti nematomus dalykus. Šis reiškinys gali būti paaiškinamas per psichologijos prizmę.
Mūsų smegenys nuolat apdoroja milžinišką informacijos kiekį, ir dažnai tai vyksta nesąmoningai. Mes galime pastebėti nežymius kūno kalbos signalus, balso intonacijos pokyčius ar aplinkos detales, bet sąmoningai jų neužfiksuoti. Visgi smegenys šią informaciją apdoroja, o rezultatas pasireiškia kaip „nuojauta“. Tai vadinama intuicija, kuri remiasi anksčiau sukaupta patirtimi ir momentiniu informacijos įvertinimu.
Pavyzdys:
Policijos pareigūnai ar gydytojai dažnai kalba apie „vidinį balsą“, kuris padeda greitai priimti sprendimus. Šis „balsas“ dažnai kyla iš daugybės metų patirties, kai smegenys išmoko atpažinti subtilius pavojų ženklus.
Ar egzistuoja ekstrasensorinis suvokimas?
Ekstrasensorinio suvokimo (ESP) idėja – tai gebėjimas gauti informaciją be fizinių pojūčių pagalbos. Į ją įeina telepatija (minčių skaitymas), aiškiaregystė (matymas to, ko negalima matyti) ir pranašystės.
Daugelyje eksperimentų, skirtų įrodyti ESP egzistavimą, buvo pastebėta statistiškai nereikšmingų ar nepakartojamų rezultatų. Mokslinė bendruomenė šiuo metu neturi patikimų įrodymų, kad tokie gebėjimai egzistuoja. Be to, daugybė tariamų ekstrasensų buvo demaskuoti kaip apgavikai.
Kodėl žmonės tiki šeštuoju pojūčiu?
Yra kelios priežastys:
Natūralus polinkis ieškoti prasmės – žmonės yra linkę ieškoti modelių ir dėsningumų net ten, kur jų nėra (pareidolija, prietarai).
Patvirtinimo šališkumas – prisimename atvejus, kai „nuojauta“ pasitvirtino, bet pamirštame, kai klydome.
Kontrolės poreikis – tikėjimas ypatingais pojūčiais suteikia iliuziją, kad galime numatyti ar valdyti pasaulį.
Išvada: ar turime šeštąjį pojūtį?
Taip – bet ne mistine, o biologine prasme. Žmogaus pojūčiai yra gerokai įvairesni nei penki klasikiniai. Propriorecepcija, pusiausvyros jutimas, vidinių būsenų stebėjimas – visa tai yra tikri „papildomi pojūčiai“, padedantys mums orientuotis pasaulyje.
Kita vertus, vadinamoji „nuojauta“ ar „intuityvus žinojimas“ dažniausiai kyla iš nesąmoningo informacijos apdorojimo ir patirties. Tai nėra antgamtiniai gebėjimai, bet žmogaus smegenų sudėtingumo įrodymas.
Tad, nors šeštasis pojūtis egzistuoja, jis slypi ne paslaptingose jėgose, o mūsų biologijoje ir psichologijoje.
