Filmas Krikštatėvis (The Godfather) – tai ne tik vienas garsiausių visų laikų kino kūrinių, bet ir gilus pasakojimas apie šeimą, garbę, valdžią bei mafijos pasaulio moralinius prieštaravimus. Šis Francis Ford Coppolos šedevras laikomas kultiniu filmu, kuris pakeitė ne tik kriminalinio žanro suvokimą, bet ir kino industriją apskritai. Straipsnyje aptarsime filmo kūrimo užkulisius, siužeto gylį, simboliką, aktorių pasirinkimus ir mažai žinomus faktus – visą tiesą apie Krikštatėvį.
Filmo ištakos ir kūrimo istorija
The Godfather – tai 1969 m. Maria Puzo parašyto romano ekranizacija. Knyga tapo bestseleriu, o jos ekranizavimo teises įsigijo „Paramount Pictures“. Studija iš pradžių nenorėjo daug investuoti, nes gangsterių filmai tuo metu nebebuvo populiarūs. Vis dėlto kai prie projekto prisijungė Francis Ford Coppola, viskas pasikeitė.
Coppola buvo dar gana jaunas režisierius, tačiau turėjo aiškią viziją – pasakoti istoriją ne apie nusikaltėlius, o apie šeimą. Jo požiūris į kriminalinį pasaulį buvo filosofiškas: korumpuota sistema, tradicijos, italų-amerikiečių tapatybės krizė. Jis įtvirtino mafiją kaip tamsų, tačiau žmogišką pasaulį.
Pagrindiniai aktoriai ir jų atranka
Vienas svarbiausių sprendimų buvo aktorių pasirinkimas, dėl kurio tarp režisieriaus ir studijos kilo daug ginčų.
Marlon Brando kaip Vito Corleone – studija jį laikė nepatikimu, bet Coppola tvirtino, kad tik Brando gali įkūnyti mafijos patriarcho orumą. Brando atėjo į peržiūrą su vata burnoje ir patamsintais plaukais – taip gimė legendinis personažas.
Al Pacino kaip Michaelas Corleone – tuo metu nežinomas aktorius, kurio niekas nenorėjo, išskyrus Coppolą. Šiandien sunku įsivaizduoti kitą veidą šalia Brando.
James Caan kaip Sonny Corleone, Robert Duvall kaip Tom Hagen, Diane Keaton kaip Kay Adams – kiekvienas jų suteikė filmui ypatingą spalvą ir gilumą.
Siužeto esmė
The Godfather – tai epas apie Corleonų šeimą, mafijos imperiją ir jėgos perėmimą. Vito Corleone – „krikštatėvis“, kuris valdo neoficialiai, bet įtakingai. Jo sūnus Michaelas, iš pradžių nenorėjęs turėti nieko bendro su mafija, galiausiai perima valdžią – ir tampa dar galingesniu, bet kartu ir šaltesniu lyderiu.
Filme gvildenamos temos:
Šeima vs. verslas – kur baigiasi moralė ir prasideda pragmatizmas?
Amerikietiško sapno žlugimas – emigrantai kovoja dėl vietos po saule, bet praranda save.
Garbė ir lojalumas – tai, kas mafijoje svarbiau už įstatymus.
Simbolika ir režisūriniai sprendimai
Filmas perpildytas simbolikos:
Apelsinai – beveik kiekvienoje scenoje prieš mirtį ar smurtą pasirodo apelsinas – tai mirties pranašas.
Šviesa ir šešėlis – Coppola naudojo dramatišką apšvietimą, kad išryškintų gėrio ir blogio ribas, ypač Michaelo transformaciją.
Krikšto scena – viena įspūdingiausių viso kino istorijoje: Michaelas krikštija savo sūnėną, tuo pat metu jo įsakymais vykdomos žudynės. Simbolinis kontrastas tarp religijos ir žiaurumo.
Mažai žinomi faktai
Brando neskaitė savo teksto – jis mėgo naudoti „cue cards“, kurias laikydavo net ant kitų aktorių.
Filmas beveik neįvyko – studija norėjo perkelti siužetą į šiuolaikinį laiką ir sumažinti biudžetą.
Pacino vos nebuvo atleistas – ankstyvose scenose jis studijai atrodė per silpnas.
Realios mafijos reakcija – kai kurie mafijos nariai palaikė filmą už „tikroviškumą“ ir net bendradarbiavo (pvz., filmavimų saugojimui).
Italų-amerikiečių lyga protestavo – jie nenorėjo, kad filmas formuotų stereotipus apie italus ir mafiją.
Poveikis kultūrai ir kinematografijai
Krikštatėvis ne tik laimėjo 3 Oskarus, tarp jų – Geriausio filmo apdovanojimą, bet ir tapo kertiniu akmeniu kino istorijoje. Jis įtvirtino:
Antimoralinį herojų kaip pagrindinį veikėją;
Naują kriminalinio filmo estetiką;
Išplėtė trilogijos kaip pasakojimo formos potencialą (vėliau sekė The Godfather Part II ir Part III).
Citatos, tokios kaip „I’m gonna make him an offer he can’t refuse“ tapo kultinės, o personažai – ikoniški.
Išvada: daugiau nei filmas
The Godfather – tai ne tik istorija apie mafiją. Tai alegorija apie valdžią, paveldimumą, smurto kainą ir šeimos svarbą. Coppola kartu su Puzo sukūrė epinį pasakojimą, kuris vis dar analizuojamas, cituojamas ir vertinamas. Tai kinas, kuris net po daugiau nei 50 metų lieka aktualus, nes kalba apie universalias žmogiškas tiesas.
