Įžanga
Charlesas „Lucky“ Luciano (g. 1897 m. lapkričio 24 d. – m. 1962 m. sausio 26 d.) buvo italų kilmės Amerikos gangsteris, laikomas šiuolaikinės organizuotos nusikalstamos veiklos JAV architektu. Jis buvo vienas pagrindinių veikėjų, kurie transformavo mafiją iš etniniu pagrindu suskirstytų gaujų į nacionaliniu lygmeniu veikiančią verslo imperiją. Luciano žinomas kaip žmogus, kuris sukūrė „Konsultatą“ – mafijos vadovų tarybą, reguliavusią tarpgaujinius konfliktus ir padėjusią išvengti kraujo praliejimo.
Ankstyvasis gyvenimas
Luciano gimė Sicilijoje, Lercara Friddi mieste, kaip Salvatore Lucania. 1906 m. jis su šeima emigravo į Niujorką. Augdamas Lower East Side kvartale, Salvatore greitai įsitraukė į gatvės gyvenimą, užsiėmė smulkiu nusikalstamumu, reketu ir narkotikų prekyba.
Paauglystėje jis buvo sulaikytas ne kartą, o jo gebėjimas išsisukti iš teisėsaugos rankų netrukus pelnė jam pravardę „Lucky“ („Laimingasis“). Kai kurie mano, kad šis vardas atsirado po to, kai Luciano išgyveno pagrobimą ir peilio dūrimus, kai atsisakė bendradarbiauti su kitomis gaujomis.
Kyla į viršūnę
1920-aisiais, JAV prohibicijos laikotarpiu, alkoholio kontrabanda tapo pelningiausia nusikalstamos veiklos sritimi. Luciano glaudžiai bendradarbiavo su žymiais gangsteriais kaip Arnoldas Rothsteinas, Meyer Lansky ir Frankas Costello, o jų grupuotė kontroliavo didelę dalį nelegalių gėrimų tiekimo.
Skirtingai nei dauguma savo laikų mafijos vadų, Luciano buvo pragmatiškas ir modernus. Jis netikėjo senosiomis „Cosa Nostra“ vertybėmis, kaip aklas ištikimybė siciliečiams ar draudimas bendradarbiauti su kitų tautybių nusikaltėliais. Jis suvokė, kad pelnas yra svarbesnis už tradicijas.
Mafiozų karai ir organizacijos pertvarka
1931 m. Luciano suorganizavo vieną iš žymiausių mafijos žmogžudysčių – savo buvusio boso Giuseppe „Joe the Boss“ Masseria nužudymą. Tai buvo strateginis žingsnis, leidęs Luciano atsikratyti senosios kartos lyderių ir užimti dominuojančią poziciją.
Tais pačiais metais jis taip pat prisidėjo prie savo kito priešo – Salvatore Maranzano – pašalinimo. Po šių įvykių Luciano įkūrė „Penkių Šeimų sistemą“ Niujorke (Lucchese, Genovese, Gambino, Bonanno ir Colombo) ir įtvirtino „Konsultanto tarybą“ (angl. The Commission), kuri veikė kaip mafijos „valdyba“ visoje JAV.
Sulaikymas ir tremtis
1936 m. Luciano buvo suimtas ir nuteistas už prostitucijos verslo organizavimą. Ši byla buvo prieštaringa – daugelis istorikų mano, kad įrodymai buvo silpni ir kad teismo procesas buvo politiškai motyvuotas, ypač prokuroro Thomas E. Dewey, siekusio politinės karjeros.
Luciano buvo nuteistas 30–50 metų laisvės atėmimo. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metu JAV karinės tarnybos slapta kreipėsi į jį dėl pagalbos – Luciano turėjo užtikrinti, kad Niujorko uostuose nebus sabotažo ir vokiečių šnipų. Už šią pagalbą jam buvo suteikta sąlyginė laisvė mainais į tremtį į Italiją 1946 m.
Vėlesni metai ir mirtis
Po tremties Luciano apsigyveno Neapolyje, kur toliau darė įtaką tarptautinei nusikalstamai veiklai, nors oficialiai nebegalėjo grįžti į JAV. Jis taip pat buvo siejamas su narkotikų kontrabanda į JAV per Italiją ir Kubą.
1962 m. sausio 26 d. Luciano mirė nuo širdies smūgio Neapolio oro uoste, kur laukė susitikimo su kino prodiuseriu dėl filmo apie savo gyvenimą. Jo kūnas buvo pargabentas į Niujorką, kur jis buvo palaidotas.
Palikimas
Charlesas „Lucky“ Luciano paliko gilų pėdsaką nusikalstamos veiklos istorijoje. Jis ne tik pertvarkė Amerikos mafiją į veiksmingą organizaciją, bet ir sukūrė sistemą, kuri veikė dešimtmečiais. Jo taktika, pragmatiškumas ir gebėjimas bendrauti su įvairiomis grupėmis padarė jį vienu iš labiausiai gerbiamų (ir bijomų) mafijos lyderių.
Šiandien Luciano figūra tebėra daugelio dokumentinių filmų, knygų ir kino projektų tema. Jis laikomas simboliu tiek nusikalstamos charizmos, tiek žiaurumo ir organizacinio genijaus.
