Išradėjas Henris Fordas
Henris Fordas – JAV pramonininkas, inžinierius konstruktorius, automobilių gamyklos savininkas. Jo įkurta „Ford Motor Company“ gyvuoja iki šiol. Jis pirmasis pritaikė konvejerį masinei įperkamų automobilių gamybai, realizuodamas savo motto „automobilis visiems“.
Henris Fordas gimė nepasiturinčioje airių imigrantų Viljamo ir Merės Fordų šeimoje, turėjusioje fermą Mičigane. Jis buvo vyriausias iš šešių vaikų. Dar būdamas vaikas jis aistringai domėjosi mechanika ir labiau mėgo leist laiką tėvo dirbtuvėse, nei fermos darbuose.
Henris Fordas aukštojoje mokykloje nesimokė. Baigęs vidurinę mokyklą, Detroite dirbo mašinisto padėjėju, vėliau remontininku, dar vėliau inžinierium. Jis buvo dar jaunas, kai 1885 m. K. Benzas ir G. Daimleris (dirbdami savarankiškai) sukūrė automobilius ir pradėjo juos gaminti. Fordas greitai susidomėjo “bežirgiais vežimais” ir iki 1896 m. pats sukonstravo automobilį. Tačiau, nepaisant jo talentų, du pirmieji jo verslo bandymai buvo nesėkmingi, ir jeigu Fordas būtų miręs keturiasdešimties metų, jis nebūtų buvęs garsus.
Fordas nesėkmių taip lengvai nepabūgo. 1903 m. jis pabandė vėl, ir būtent šis trečiasis bandymas, Ford Motor kompanija, jam atnešė pelną, garbę ir ilgalaikę svarbą. Kompanijos greitą sėkmę daugiausiai lėmė pagrindinė Fordo koncepcija, kuri buvo suformuluota taip: “… sukurti bei pagaminti automobilį, skirtą kasdieniam naudojimui — biznio, profesiniams ir šeimos reikalams; … mašiną, kuria vienodai žavėtųsi vyras, moteris ir vaikas — dėl jos kompaktiškumo, paprastumo, saugumo, visapusiško patogumo ir galiausiai bei bene svarbiausiai dėl prieinamos kainos, kuri leis ją įsigyti daugeliui tūkstančių žmonių, negalinčių mokėti pasakiškų sumų už kitus automobilius.”
Pirmieji Fordo modeliai, nors gana geri, šių didelių tikslų nepasiekė. Tačiau jo garsusis Modelis T, pagamintas 1908 m., buvo jau gana arti jų. Tai, žinoma, buvo garsiausias kada nors pagamintas automobilis, ir ilgainiui jų buvo parduota daugiau kaip 15 milijonų.
Fordas buvo įsitikinęs, jog be galo svarbu negaišinti darbininko laiko, verčiant jį atsinešinėti reikalingas medžiagas bei dalis ar net kilnoti jas nuo grindų. Fordas pasirūpino, kad darbo įrankiai, mašinų dalys ir kitos priemonės atvažiuotų pas darbininką konvejeriu ar vagonėliu. Reikmenys buvo paduodami juosmens lygyje — darbininkas galėjo maksimaliai greitai atlikti savo užduotį. Gamybos metodai buvo rūpestingai analizuojami, nuolat ieškant geresnių, efektyvesnių technologijų. Sudėtingi uždaviniai būdavo skirstomi į paprastesnius, kuriuos galėtų atlikti ir žemesnės kategorijos darbininkai be ilgo apmokymo.
Pasiekęs finansinę sėkmę, Fordas pradėjo aktyviai domėtis įvairiais politiniais reikalais. Tačiau šios veiklos rezultatai jį tikriausiai nuvylė. Jo pacifistinės pastangos Pirmojo pasaulinio karo pradžioje liko nepastebėtos. 1920 m. jis įsitraukė į antisemitinės propagandos kampaniją, bet tai tik užtraukė jam negarbę, ir jis to atsisakė. 1930 m. Fordas labai norėjo įsteigti savo kompanijoje profesines sąjungas. Tačiau tai tik supykdė jo darbininkus ir neatnešė kompanijai naudos; todėl ilgainiui jis atsisakė ir šios kovos.
Ši vėlyvoji Fordo veikla kenkė jo reputacijai ir nepadarė beveik jokios įtakos pasauliui. Tačiau ji nesumažino jo vaidmens, atnaujinant industrinę produkciją, ir todėl labai padidino darbininkų produktyvumą ir pajamas.
