Nors karai dažnai aiškinami ideologiniais, religiniais ar nacionalistiniais motyvais, ekonominiai veiksniai visais laikais atliko esminį vaidmenį pradedant, tęsiant ir pasibaigiant karinėms konfrontacijoms. Turtai, prekybos keliai, ištekliai ir finansinė galia neretai buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių imperijos kilo, žlugo ar stojo viena prieš kitą. Šiame straipsnyje pažvelkime į istorinius konfliktus per ekonominę prizmę – kai karai nebuvo tik garbės ar tikėjimo, bet visų pirma pinigų reikalas.
Ekonominiai motyvai: kas slypi už karo kaukės?
Ekonominiai motyvai dažnai paslepiami po iškilmingomis frazėmis apie laisvę, dievą ar tautos likimą. Tačiau giliau žvelgiant matyti, kad valstybės dažnai imdavosi ginklo tam, kad:
įgytų kontrolę per prekybą ar žaliavas (druska, auksas, prieskoniai, nafta),
sustiprintų mokesčių bazę (užkariaudamos teritorijas),
išvengtų vidinių ekonominių krizių (nukreipiant visuomenės dėmesį į „išorės priešą“),
apsaugotų savo ekonominę hegemoniją (pvz., kolonijose).
Kolonijiniai karai: imperijų lenktynės dėl išteklių
16–19 a. kolonijiniai karai buvo tipiškas pavyzdys, kai kariauta dėl ekonominių priežasčių. Didžiosios Europos valstybės – Ispanija, Portugalija, Prancūzija, Anglija, Olandija – varžėsi dėl kolonijų, kurios garantavo:
pigias žaliavas (pvz., medvilnę, cukranendres, gumą),
naujas rinkas jų prekėms,
vergų darbo jėgą,
strateginius prekybos punktus.
Pvz., Septynerių metų karas (1756–1763) dažnai vadinamas „pirmuoju pasauliniu karu“, nes jis vyko Europoje, Šiaurės Amerikoje, Indijoje ir Karibų jūroje – visur, kur kolonijinės interesų zonos susikirto. Jo pagrindas buvo kova dėl prekybos kontrolės ir kolonijų pasidalijimo.
Pramoninė revoliucija ir karų pramonė
19–20 a. sandūroje vykusi pramoninė revoliucija pakeitė ne tik ekonomiką, bet ir karų pobūdį. Augantis industrinis potencialas reiškė:
poreikį didesniems išteklių srautams (anglis, geležis, nafta),
augančią konkurenciją dėl užsienio rinkų,
didesnes ginklų gamybos apimtis (ginklai tapo verslu).
Pirmasis pasaulinis karas kilo dėl susiklosčiusios geopolitinės įtampos, tačiau jos šaknys glūdėjo ir ekonominėse kovose tarp Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos. Vokietija siekė atskelti dalį pasaulinės prekybos, kurią tuo metu dominavo britai.
Naftos karai XX–XXI a.
Nafta tapo moderniųjų laikų auksu. Ji būtina ne tik automobiliams, bet ir armijoms, laivynams, aviacijai, gamybai. Neatsitiktinai daugelis konfliktų Artimuosiuose Rytuose turi aiškų ekonominį – naftos – atspalvį.
Persijos įlankos karas (1990–1991) prasidėjo po Irako invazijos į Kuveitą – šalį, turinčią milžiniškus naftos rezervus. Vakarų valstybės, bijodamos kainų šoko ir naftos tiekimo nutraukimo, nedelsdamos įsitraukė į karą.
Irako karas (2003), nors oficialiai aiškintas ginklų naikinimo programa, ne vienam analitikui kėlė abejonių. Irakui turint vienus iš didžiausių pasaulyje naftos telkinių, ekonominis interesas buvo akivaizdus.
Ekonomika kaip karo forma: sankcijos, blokados, spaudimas
Šiuolaikinėje eroje „karas dėl pinigų“ įgavo ir nekarinį – bet vis tiek agresyvų – veidą:
Prekybos karai tarp valstybių (pvz., JAV ir Kinijos konfliktai),
Ekonominės sankcijos (pvz., prieš Rusiją po 2014 m. Krymo aneksijos),
Energetinis šantažas, kai dujų ar naftos tiekimas naudojamas kaip spaudimo priemonė.
Ekonominės priemonės tampa tiek karo priežastimi, tiek ir ginklu.
Išvados: karai – ne tik dėl idealų
Nors istorijos vadovėliai dažnai aprašo karus per didvyriškumo, laisvės ar išlikimo prizmę, ekonominis aspektas yra ne mažiau svarbus. Išteklių troškimas, prekybos keliai, piniginiai interesai – visa tai nulėmė daugybę sprendimų, kurie įsuko pasaulį į kraujo verpetą.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kur ekonomika ir geopolitika glaudžiai susijusios, senoji tiesa lieka galioti: kas valdo pinigus – valdo ir pasaulį. O kai pinigai tampa pagrindiniu trofėjumi, karai tampa neišvengiami.
